1 Taigi kai Viešpats sužinojo, kad fariziejai išgirdo, jog Jėzus padaro ir pakrikštija daugiau mokytinių negu Jonas 2 (nors pats Jėzus gi nekrikštijo, tik jo mokytiniai), 3 jis paliko Judėją ir nuėjo vėl į Galilėją. 4 Ir jam reikėjo eiti per Samariją.

5 Taigi jis ateina į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, prie pat žemės sklypo, kurį Jokūbas davė savo sūnui Juozapui. 6 O ten buvo Jokūbo [a]šaltinis. Todėl Jėzus, nuvargęs nuo kelionės, atsisėdo [b]taip [c]prie šaltinio. Buvo apie [d]šeštą valandą.

7 Ateina moteris iš Samarijos semtis vandens. Jėzus jai sako: „Duok man gerti.“ 8 (Mat jo mokytiniai buvo nuėję į miestą nupirkti maisto).

9 Tad moteris iš Samarijos jam sako: „Kaip tamsta, būdamas žydas, prašai mane, Samarijos moterį, gerti?[e] Nes žydai nesimaišo su samariečiais.“

10 Jėzus atsakydamas jai tarė: „Jeigu būtum pažinusi Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tau sako: „Duok man gerti“, būtum jo prašiusi, ir jis būtų tau davęs gyvojo vandens.“

11 Moteris jam sako: „[f]Gerbiamasis, tamsta neturi kuo pasemti, o šulinys yra gilus; tad iš kur tamsta turi [g]to gyvojo vandens? 12 Nejaugi tamsta esi didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums davė ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir jo gyvuliai?“

13 Jėzus atsakydamas jai tarė: „Kiekvienas, kuris geria šio vandens, vėl trokš, 14 tačiau kas gers vandens, kurio aš jam duosiu, niekaip nebetrokš per amžius, bet vanduo, kurį jam duosiu, jame taps [h]šaltiniu vandens, trykštančio į [i]amžiną gyvenimą.“

15 Moteris jam sako: „[j]Gerbiamasis, duok man [k]šio vandens, kad nebetrokščiau ir nebeičiau semtis čionai.“

16 Jėzus jai sako: „Eik, pašauk savo vyrą ir čionai ateik!“

17 Moteris atsakydama tarė: „Neturiu vyro.“ Jėzus jai tarė: „Gerai pasakei: „Neturiu vyro“, 18 nes esi turėjusi penkis vyrus, ir tas, kurį dabar turi, nėra tavo vyras. § „Čia tu tiesą pasakei“ – Arba „Šitą tu pasakei teisingai“; t. „Pasakei šį tiesą atitinkantį dalyką“.Čia tu tiesą pasakei!“

19 Moteris jam sako: „Gerbiamasis, matau, kad tamsta esi pranašas. 20 Mūsų tėvai garbino šiame kalne, o jūs sakote, kad Jeruzalėje yra vieta, kur reikia garbinti.“

21 Jėzus jai sako: „Moterie, tikėk manimi, kad ateina valanda, kada garbinsite Tėvą nei šiame kalne, nei Jeruzalėje. 22 Jūs garbinate, ko nepažįstate; mes garbiname, ką pažįstame, nes išgelbėjimas yra iš žydų. 23 Bet ateina valanda, ir dabar ji jau yra, kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasia ir tiesa, nes ir tokių jį garbinančių ieško Tėvas. 24 Dievas yra Dvasia, ir tie, kurie garbina jį, turi garbinti * „dvasia ir tiesa“ – Arba „Dvasios ir tiesos valdomi“, „Dvasios ir tiesos įtakoje“, „D/dvasioje ir tiesoje“; arba „D/dvasios ir tiesos srityse“.dvasia ir tiesa.“

25 Moteris jam sako: „Žinau, kad Mesijas ateina, kuris vadinamas Kristumi. Kai jis ateis, [n]viską mums [o]praneš jis.“

26 Jėzus jai sako: § „Tai aš“ – Gr. „Aš esu jis“.„Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“

27 Ir kaip tik tuo metu atėjo jo mokytiniai ir stebėjosi, kad jis kalbėjosi su moterimi. Vis dėlto nė vienas nepasakė: „Ko sieki?“ arba: „Kodėl su ja kalbi?“

28 Tada moteris paliko savo vandens ąsotį, nuėjo į miestą ir sako žmonėms: 29 „Eikite šen, pamatykite žmogų, kuris man pasakė viską, ką tik esu padariusi! Nejaugi jis nėra Kristus?!“ 30 Tada jie išėjo iš miesto ir ėjo pas jį.

31 O tuo tarpu jo mokytiniai [q]maldavo jį, sakydami: „[r]Mokytojau, valgyk!“

32 Bet jis jiems tarė: „Aš turiu maisto valgymui, apie kurį nežinote jūs.“

33 Todėl mokytiniai tarė vienas kitam: „Nejaugi kas atnešė jam valgyti?“

34 Jėzus jiems sako: „Mano maistas [s]– vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir pabaigti jo darbą. 35 Ar jūs nesakote: „Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis“? Štai, jums sakau, pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus, kad jie pabalę pjūčiai! 36 Ir pjovėjas gauna atlygį ir surenka vaisių [t]amžinam gyvenimui, kad kartu džiaugtųsi ir sėjėjas ir pjovėjas. 37 Nes šiuo atveju yra teisingas tas posakis: „Vienas sėja, o kitas pjauna“. 38 Aš pasiunčiau jus pjauti to, dėl ko jūs netriūsėte. Kiti triūsė, o jūs esate įstoję į jų darbą.“

39 Ir daug to miesto samariečių juo įtikėjo dėl žodžio moters, kuri liudijo: „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi.“ 40 Taigi, kai samariečiai atėjo pas jį, jie prašė jį pasilikti pas juos. Ir jis ten pasiliko dvi dienas. 41 Ir daug daugiau žmonių įtikėjo dėl jo paties žodžio 42 ir tarė moteriai: „Jau nebe dėl tavo kalbos tikime, nes patys išgirdome jį ir žinome, kad šitas iš tikrųjų yra Kristus, pasaulio Išgelbėtojas.“

43 O po tų dviejų dienų jis iš ten išvyko ir nuėjo į [u]Galilėją, 44 nes pats Jėzus buvo paliudijęs, kad pranašas negerbiamas savo tėviškėje. 45 Taigi, kai jis atėjo į Galilėją, galilėjiečiai jį priėmė, nes buvo matę visa, ką jis per šventę buvo padaręs Jeruzalėje, nes ir jie buvo nuvykę į šventę.

46 Taigi Jėzus vėl atėjo į Galilėjos Kaną, kur jis pavertė vandenį vynu. Ir buvo tam tikras [v]karaliaus valdininkas, kurio sūnus sirgo Kapernaume. 47 Šis, išgirdęs, kad Jėzus iš Judėjos atvyko į Galilėją, nuėjo pas jį ir maldavo jo, kad nueitų žemyn ir išgydytų jo sūnų, nes jis buvo prie mirties. 48 Tad Jėzus jam tarė: „Jeigu nepamatysite antgamtinių ženklų ir stebuklų, niekaip netikėsite.“

49 Karaliaus valdininkas jam sako: „[w]Gerbiamasis, ateik žemyn, kol mano vaikelis dar nenumirė!“

50 Jėzus jam sako: „Eik, tavo sūnus gyvuoja!“ Ir žmogus patikėjo žodžiu, kurį Jėzus jam pasakė, ir iškeliavo. 51 Ir jam beeinant žemyn, jį pasitiko jo tarnai ir jam pranešė, sakydami: „Tavo sūnus gyvuoja!“

52 Tada jis teiravosi jų, kurią valandą jis pradėjo taisytis. Ir jie tarė jam: „Vakar [x]septintą valandą karštinė jį paliko.“ 53 Taigi tėvas suprato, kad tai buvo ta pati valanda, kurią Jėzus jam tarė: „Tavo sūnus gyvuoja!“ Ir jis pats įtikėjo bei visa jo šeimyna.

54 Šitą Jėzus vėl padarė – antrą antgamtinį ženklą, – kai jis buvo parvykęs iš Judėjos į Galilėją.