Apaštalų darbų knyga

1 Pirmąjį veikalą buvau sudaręs, Teofiliau, žinoma, apie viską, ką Jėzus pradėjo ir daryti ir mokyti 2 iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų, pirmiau per Šventąją Dvasią davęs įsakymus apaštalams, kuriuos išsirinko. 3 Jis ir save gyvą parodė jiems [a]po savo kančios, su daugeliu nenuginčijamų įrodymų, keturiasdešimt dienų būdamas jų regėtas ir kalbėdamas apie dalykus, susijusius su Dievo karalyste. 4 Be to, būdamas kartu su jais susibūręs, jis įsakė jiems nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti [b]to, ką Tėvas pažadėjo, „apie kurį, – pasakė jis, – girdėjote iš manęs, 5 nes Jonas, [c]žinoma, vandeniu krikštijo, bet jūs po nedaugelio dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia.“

6 Taigi kai buvo susiėję, jie paklausė jo, sakydami: „Viešpatie, ar tu šiuo metu Izraeliui atkursi karalystę? 7 O jis tarė jiems: „Ne jums žinoti [d]laikotarpius ar * „įvykių laikus“ – Arba „įvykių metus“, „etapus“; gr. žodis rodo į laiko kokybę, savybes, t. y. įvykius, kurie suteikia laikotarpiui ypatumus. įvykių laikus, kuriuos nustatė Tėvas, [f]remdamasis savo paties [g]valdžia. 8 Tačiau, Šventajai Dvasiai nužengus ant jūsų, gausite galybę ir būsite [h]liudytojai mano labui ir Jeruzalėje, ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių. 9 Ir jam pasakius tuos dalykus, jiems bežiūrint, jis buvo pakeltas, ir debesis [i]atitraukė jį nuo jų akių. 10 Ir kol jam [j]kylant jie įdėmiai žiūrėjo į dangų, štai ir prie jų atsistojo du vyrai baltais drabužiais, 11 kurie ir tarė: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tas pats Jėzus, kuris buvo paimtas nuo jūsų į dangų, taip ir ateis, – tokiu pat būdu, kaip jį matėte vykstantį į dangų.“

12 Tada jie sugrįžo į Jeruzalę nuo vadinamojo Alyvų kalno, kuris arti Jeruzalės – šabo dienos kelionės atstumu. 13 Ir kai jie buvo įėję į Jeruzalę, jie užlipo į [k]aukštutinį kambarį, kur buvo apsistoję Petras ir Jokūbas, ir Jonas, ir Andriejus, Pilypas ir Tomas, Baltramiejus ir Matas, Alfiejaus sūnus Jokūbas ir Simonas Uolusis, ir Jokūbo § „brolis“ – Arba „sūnus“.brolis Judas. 14 Vieningai visi šitie uoliai atsidėjo maldai ir maldavimui kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija ir jo broliais.

15 Ir tomis dienomis atsistojo Petras viduryje mokytinių (iš viso buvo apie šimtą dvidešimt [m]žmonių) ir tarė: 16 „Vyrai broliai! Turėjo išsipildyti šis šventraštis, kurį iš anksto Šventoji Dvasia kalbėjo Dovydo burna apie Judą, tapusį vadovu tiems, kurie suėmė Jėzų, 17 nes jis buvo priskaičiuotas prie mūsų ir buvo gavęs šios tarnystės dalį. 18 Taigi, šitas gi už neteisybės atlyginimą įsigijo žemės sklypą, ir, stačia galva puolęs žemyn, plyšo pusiau, ir visi jo viduriai išvirto. 19 Ir tai pasidarė žinoma visiems, kurie gyveno Jeruzalėje, tad tas sklypas jų savita kalba buvo pramintas Akeldama, tai yra, Kraujo sklypas. 20 Nes yra parašyta Psalmių knygoje: [n]Jo buveinė tegul ištuštėja, ir tegul niekas joje negyvena; ir, [o]kitas tegul perima jo [p]prižiūrėjimo tarnystę. 21 Taigi iš tų vyrų, kurie visą laiką buvo su mumis, kai Viešpats Jėzus tarp mūsų [q]įeidavo ir išeidavo, 22 pradedant Jono krikštu iki tos dienos, kai jis buvo nuo mūsų paimtas aukštyn, vienas iš jų turi būti paskirtas jo prisikėlimo liudytoju kartu su mumis.“ 23 Ir jie [r]pasiūlė du: Juozapą, vadinamą Barsabu, kuris buvo pramintas Justu, ir Motiejų. 24 Ir melsdamiesi jie tarė: „Tu, Viešpatie, kuris pažįsti visų širdis, parodyk, katrą iš šiųdviejų išsirinkai, 25 kad jis [s]gautų dalį šios [t]tarnystės, tai yra apaštalystės, nuo kurios Judas nusižengimu atkrito, kad nueitų į savąją vietą.“ 26 Tada jie [u]pateikė [v]savo ‡ „ženklus“, „sprendimą rodančius ženklus“ – Tas pats gr. žodis, kuris vartojamas 17-oje, 25-oje eilutėse („dalį“).ženklus, ir sprendimą rodantis ženklas krito Motiejui, ir jis buvo priskaitytas prie vienuolikos apaštalų.